4.5/5

Nepatinka man reikalai, susiję su Sovietmečiu. Ne vien įsitikinimų ir moraline prasme, bet nei mane Grūto parkas žavi, nei noriu kokius filmus apie sovietmetį žiūrėti – mane purto ir gumulas gerkle kyla, šeimyniniai skauduliai širdį spaudžia ir skrandis persisuka. Bet įsitikinimus stumtelėjau į šoną vardan Lazario moterų ir nors skrandis persisuko ne kartą, o ir didžiąją laiko dalį Stepnova jį laikė suspaudusi geležiniame priespaudos kumštyje, neleisdama lengviau atsikvėpti, sprendimo nė akimirkai nepasigailėjau.

Pavadinimas sako, kad moterys Lazario, bet nereikėtų apsigauti. O galbūt tai – tik dar vienas sumanus autorės žaidimas žodžiais, kurių, tarsi minų, pridėliota kiekviename puslapyje, kiekviename skyriuje, kiekviename sakinyje? Reikia išlikti budriam – kad nepraleistum nei vienos literatūrinės dovanos, kurią autorė tiesa sulig kiekvienu puslapiu. Išlikti budriam ir veikėjų akivaizdoje, nes moterys nė akimirkai, nė sekundei niekada nebuvo Lazario, o tai ir yra didžiausias knygos žavesys. Susietos per kraują, politiką, pinigus, įtaką ar draugystę, jos nebent buvo šalia, buvo kartu, buvo aplink, bet niekada nebuvo jo, net laikais, kada būti vyro, šalies ar sistemos nuosavybe atrodė savaime suprantama. Ir moterys... Dieve švenčiausias, moterys čia įdomesnės už patį Lazarį, tą seną užknisantį krieną, tokios įvairialypės ir stiprios, visos savaip, bet visos galiausiai vis tiek vienodai – nes jei sugeba būti stiprios prieš jį, sugeba būti stipriomis prieš bet ką. Nes Lazaris yra ir sistema, ir baimė, ir priespauda, ir siaubas. Sakyti, kad visas tas moteris formuoja vyrai aplink jas, būtų įžeidimas, nes tai jos formuoja, diktuoja ir diriguoja, net jei pačios to nesupranta. O Marina Stepnova, tarsi sumani lėlininkė, tampo už virvelių savo kūrinius meistriškai. Tiesa, kartais truputį pasikartojančiai, truputį ištęstai, tačiau paveikiai. Ne užliūliuodama literatūrinio talento bangomis, o skaitytoją užliedama visu jų cunamiu, tik spėk laikytis. Nes čia knygos knygoje, pasakojimai pasakojime, tiek gyvenimų, perpintų ir supintų, kad tik spėk įkvėpti ir vėl tave tempia gilyn.

Stepnova rodo sovietmetį iš trijų pusių: tų, kurie į viską žiūri blaiviai, kurie žiūri tiriančiai ir kurie užsimerkia. Todėl, kad jau matė pakankamai, o ne todėl, kad kažko nepastebi – nei pro veikėjų, nei pro autorės akį neprasprūsta jokia detalė ir nei ant baleto scenos, nei prabangiame bute, sovietmetis nespindi jokiu patrauklumu ar malonia nostalgija. Net kvepiantis importiniu parfumu, net su šilkiniais apatiniais ir nejaučiant bado, jis čia kvėpuoja į kaklą KGB kapų dvoku, persmelktu degtine, cigaretėmis, baime, skausmu, paslaptimis ir teroru. Ir belieka gailėtis, kad viso to negali patirti originalo kalba, bet su užduotimi vertėjas S.Parulskis susitvarko meistriškai, įgarsindamas autorę taip, kaip ji nusipelnė. Ir nors tai knyga, kurią veikiau nešiojies kaip akmenį po kaklu, kaip geležinius gniaužtus aplink skrandį, kaip surūdijusį vinį širdyje, bet Lazario moterys neabejotinai vertos visų pagyrų, prie kurių negaliu neprisijungti.